Žymų Archyvai: juodojo plieno tureklai

Kalvystės istorija

nerudijancio-plieno-tureklai-1-www.metalo-gaminiai.ltMinint kalvystės istoriją iš tokių miestų pirmiausiai noriu paminė­ti Ukmergę, Rokiškį, Zarasus ir kai kuriuos kitus Siaurės Lietuvos mies­tus ir miestelius – Žagarę, Joniškį, Žeimelį. Susipažinęs su archyvine ir rašytine informacija, manau, kad tų miestų augimui, o drauge ir amatininkų skai­čiui didelę reikšmę turėjo palyginti arti buvusi Rygos miesto rinka. Galima tvirtinti, kad Ryga iš dalies skatino viso Siaurės Rytų Lietuvos regiono prekybinę ir ūkinę veiklą, o sykiu ir amatus – račdirbystę ir kalvystę. Nuolat čia gyvenusiems amatininkams palyginti dažnai teko gaminti ir tvirtai apkaustyti įvairias prekių gabenimo (prekybinio trans­porto) priemones. Nemažą reikšmę turėjo ir augantys prekybos, amatų bei kultūros (įvairaus pobūdžio parodų) miestai Šiauliai, Ukmergė, pagaliau ir tolokai esantys – Vilnius ir Kaunas.

Būdavo ir tokių atvejų, kai meistrai į Lietuvą atvykdavo iš Latvijos ir kitų kaimyninių šalių. Pastebimai kalvių ir šaltkalvių skaičius šiame regione išaugo XIX a. antroje pusėje, nutiesus Petrapilio-Varšuvos ge­ležinkelį. Tai buvo labai svarbi aplinkybė, skatinusi Lietuvos kalvystę. Matyt, XIX a. pab.-XX a. pradžioje kai kuriuose minėtuose šio regio­no miestuose buvo nuo kelių iki keliolikos kalvių ir šaltkalvių.

Be to, išlaisvinti nuo baudžiavos valstiečiai dvarų pavyzdžiu ėmėsi sparčiau ir intensyviau tobulinti savo žemės ūkį ir naudoti modernes­nius žemės apdirbimo padargus. Jei dvarai, pradedant XVIII a. pabai­ga, tokių patobulintų žemės apdirbimo padargų atsigabendavo iš už­sienio, tai valstiečiai (tiek smulkūs, tiek vidutiniai, tiek ir stambūs ūkiai) tenkinosi vietinių kalvių paslaugomis ir, kaip rodo Rusijos geografų draugijos Šiaurės Vakarų skyriaus surinkti duomenys, visi jie skyrė di­desnę ar mažesnę dalį lėšų tiems padargams remontuoti („Žem­dirbystė, kalvystė ir kiti verslai“).

Pagal tai, kokius gyventojų sluoksnius kalviai aptarnavo, kur jie buvo įsikūrę ir, pagaliau, kokios buvo jų darbo ir buities sąlygos, gali­ma juos (panašiai kaip ir jų dirbtuves – kalves ir šaltkalves) skirstyti į tris pagrindines grupes: miestų, dvarų ir kaimų kalvius. Panašų kalvių skirstymą nurodė ir latvių etnologe I.Leinasare. Tiesa, ji kalbėjo tik apie dvarų ir kaimų kalvius. Pastaruosius ji vadino „valstiečių kalviais“. Tuo tarpu lenkų kalvystės tyrinėtojas R.Reinfusas (R.Reinfuss) kaimo kalvius skiria į tris grupes: pavienius, kaimo bendruomenių ir dvarų (palivarkų). Mes, deja, neturime pakankamai duomenų tvirtinti, kad greta pavienių, dirbusių individualiai plieno juodojo plieno tureklai, buvo ir kaimo bendruomenių kalvių institucija. Užuominų apie tai, tiesa, yra, bet jų nepakanka. Kalvius būtų galima skirstyti ir taip: individualūs (arba kalviai profe­sionalai), tik iš to amato gyvenantys, kalviai-žemdirbiai, turintys iki 10-12 ha, ir kalviai-stambūs ūkininkai, turintys 20-30 ha ir daugiau žemės, pramokę kalviauti ir dažniausiai tenkinantys tik savo ūkio reik­mes. Tačiau tokių kalvių buvo ne tiek jau daug: apie 2-3 proc. (ir tik kai kuriose Žemaitijos vietose) bendro kalvių skaičiaus.

Dvarų ir palivarkų kalvius taip pat skiriame j atskirą kategoriją. Dalis jų buvo keliaujantys (ateinantys „iš šalies“) ir neturintys savo dirb­tuvių. Dažniausiai jie dirbo pagal sutartis. Viena iš jų sudaryta viene­riems (1902-1903 m.) metams, bet buvo keletą kartų pratęsiama. Tai buvo Dieveniškių kaimo valstiečio, t.y. kalvio žemdirbio M.Šatkauskio (ar Šatkausko; Satkaus?) sutartis su Jašiūnų dvaro savininko M.Balinskio palikuonimis. Šioje sutartyje bene įdomiausia yra tai, kad už sulygtą metinę algą ir ordinariją kalvis privalėjo išlaikyti ir savo padė­jėją. Pasibaigus sutarčiai, visi dvaro kalvės įrankiai turėjo būti tvarkin­gai perduoti dvaro administracijai. Be to, sutartyje buvo numatytas iš­ties retas atvejis, kad žiemos metu kalvis privalėjo dirbti (ryte ir vaka­re) po dvi valandas prie žiburio ( „Kalvystė Lietuvos dvarų do­kumentuose“, „Iš Jašiūnų techniškosios praeities“. Pastarasis straips­nis išspausdintas 2000 m. išėjusiame jubiliejiniame VUB metraštyje.Panašių kalvių sutarčių su kaimų bendruomenėmis kol kas nepa­vyko rasti ir todėl tvirtinti, kad Lietuvos kaimų bendruomenės turėjo (išlaikė ar samdė?) tokius kalvius, dar negalima, bet manau, pagal lat­vių ir lenkų analogiją taip galėjo būti.

Iš anksčiau nurodytų faktų matome, kad jau nuo XV-XVI a. ama­tininkai labiausiai telkėsi miestuose ir miesteliuose. Todėl išskirti miestų kalvius iš bendro mūsų šalies kalvių skaičiaus yra netikslinga jau vien dėl to, kad daugelyje Lietuvos miestų jie užėmė svarbią vietą tarp kitų amatininkų („Jurbarkiškių verslai (XIX a.-XX a. pirmoji pusė“). Be to, skirstydami kalvius į 3 dideles grupes, visų pirma turėti omenyje visi tie kalviai, kurie buvo tikri profesionalai, t.y. buvo gerai pasirengę, jų pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo tik amatas. O tokių tikrų pro­fesionalų daugiausiai buvo miestuose ir iš dalies dvaruose, nes Čia įsi­kūrę (arba laikinai dirbantys) kalviai nuosavos žemės neturėjo ir todėl gyveno tik iš kalvystės (iš uždarbio, algos ir ordinarijos).